Project Fedra

Kas yra VP?

Šeimos planavimas turėtų būti suprantamas kaip tam tikra priemonių visuma, kuri leistų sutuoktiniams laisvai ir atsakingai nuspręsti kiek ir kada turėti vaikų, atsižvelgiant į savo ir vaikų poreikius, tiek siekiant susilaukti kūdikio, tiek siekiant atidėti nėštumą ar visai nebepastoti.  Pastaruoju metu šeimos planavimas suprantamas gana vienpusiškai – tik kaip nėštumo vengimas ir gana dažnai vartojamas kaip kontracepcijos sinonimas. Tokios tendencijos atsiradimui yra kelios priežastis: šeima  pradedama vadinti ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai, bet ir kartu gyvenantys nesusituokę asmenys, kurie dažniau siekia atidėti nėštumą, nei pastoti. Taip pat socialinės kontracepcijos rinkodaros veikla,  ypač paauglių tarpe, kurių taip pat vienintelis tikslas – kaip nepastoti. Tačiau,

vaisingumo pažinimas (VP) – tai savęs stebėjimo procesas, kai moteris pagal savo vaisingumo požymius  nustato menstruaciniame cikle vaisingo periodo, kada ji gali pastoti ribas, t.y. vaisingos fazės pradžią ir pabaigą,

 

natūralus šeimos planavimas (NŠP) – tai šeimos planavimo metodai, kuriuos naudojanti pora vaisingumo pažinimu gautą informaciją panaudoja nėštumo siekimui arba jo atidėjimui. Asmenys kurie nori atidėti nėštumą ar visai nebepastoti turi vengti  lytinių santykių vaisingos ciklo fazės metu (WHO, 1988, 1)

Vis dėlto yra didžiulis skirtumas tarp šiandien vartojamos vaisingumo pažinimu pagristų NŠP metodų ir kontracepcijos

Visų pirma: vaisingumo pažinimu pagrįsti NŠP metodai nėra kontracepcija, nors gali būti vartojami ir pastojimo vengimo tikslais, nes kontracepcija (lotynų k. kontra + ceptio – prieš pastojimą) yra nukreipta prieš pastojimą, o natūralūs šeimos planavimo metodai priešingai:  sutuoktiniai, jei siekia atidėti nėštumą ar visai nebepastoti ir tam naudoja vieną iš NŠP metodų,  išreiškia meilę vienas kitam santuokinio lytinio akto pagalba nevaisingų fazių metu, t.y. kai dar nėra ką apvaisinti (nebręsta kiaušialąstė) ar jau nėra ką apvaisinti (po ovuliacijos kiaušialąstė sunyko).

Antra, NŠP vartotojai prisitaiko prie vaisingumo svyravimų moters ciklo metu, o kontraceptiniai  metodai vienaip ar kitaip sutrikdo vaisingumą, netgi negrįžtamai.

Trečia, vaisingumo pažinimu pagrįsti NŠP metodai yra universalūs, t.y. tinka tiek pastojimo vengimui, tiek nėštumo siekimui, o kontracepcija tik vengimui.

Ketvirta, taikant NŠP būtinas sutuoktinių bendras sutarimas, todėl šie metodai pagrįstai gali vadintis šeimos planavimu, nes sprendimus priima abu sutuoktiniai. Vartojant didesnę dalį kontracepcijos metodų, ypač geriamas hormonines piliules, pleistrus, ar IUD, moteris gali vienašališkai nuspręsti ją vartoti. Ir šiandien labai dažnai reprodukcinių teisų šalininkai skatina tai daryti, neatsižvelgdami į tai, kad vienašališki sprendimai dažnai būna šeimyninės laimės griovėjai.

Penkta NŠP neturi pašalinio poveikio sveikatai, ko negalima pasakyti apie didžiają dalį aukščiau išvardintų kontracepcijos metodų. Maža to, NŠP praktikuojanti moteris stebėdama savo kūno ženklus anksti pastebi sveikatos sutrikimus, turi galimybę neleisti įsisenėti ligoms. Teigiamai įvertinamas ir tas faktas, kad NŠP nereikalauja medicininių procedūrų, didelių finansinių sąnaudų. Visiškai neteisinga nuostata, kad NŠP tinka tik aukštesnį išsilavinimą turintiems žmonėms.

Aptarinėjant įvairius šeimos planavimo metodus, svarbu pabrėžti, kad nėštumo nutraukimas nėra laikomas šeimos planavimo metodu. Nėštumo nutraukimai gali turėti įtakos nėštumui ateityje. Jie taip pat gali įtakoti fizinę ir psicinę moters sveikatą visam likusiam gyvenimui.